Nutukimas yra
apibrėžiamas kaip per didelio riebalinio audinio susikaupimas riebalus kaupiančiose
kūno vietose, ir tai yra dažniausias gyvūnų augintinių, (kompanijos) gyvūnų
mitybos sutrikimas padidinantis sergamumą ir mirtingumą (Colliard et al. 2009).
Naujausios E. A. Courcier (2010) studijos parodė, kad 20 – 52 proc. kačių
Vakarų pasaulyje turi antsvorio arba yra nutukusios.
Keli rizikos
faktoriai lemiantys kačių nutukimą: lytis (patinai), kastracija, vidutinis
amžius, aplinkos sąlygos (namuose gyvenant vienai arba dviems katėms, kai kartu
negyvena šuo), katės izoliavimas namuose, aktyvios veiklos stoka, šėrimas
šviežia žalia mėsa arba žuvimi, laisva prieiga prie pašaro, papildomi skanėstai
ir pašaras, šeimininkų žinių trūkumas apie kačių mitybą ir auginimą (Colliard
et al., 2009; Cave et al.,2012; Courcier et al., 2012, Corbee, 2014).
Kastracija. Išsivysčiusiame pasaulyje kastracija labai dažnai
atliekama ir patinams, ir patelėms. Dauguma kačių kastruojamos iki 1 metų amžiaus
(Alexander et al., 2011). Nors nutukimas gali pasireikšti ir kastruotiems ir
nekastruotiems katinams, tačiau statistiniai duomenys įrodo, kad kastratai
dažniau tampa nutukusiais nei kitos katės (Kustritz et al., 2012). Ilgalaikės
studijos paneigė, kad ankstyva kastracija (atliekama prieš lytinį subrendimą)
yra rizikos veiksnys skatinantis nutukimą labiau nei tradicinė kastracija (7
mėn. amžiaus). Visgi teigiama, kad laisvai šeriamų kačių suvartojamo pašaro kiekis
yra didesnis po kastracijos. Yra nurodoma, kad pašaro poreikiai turi būti
sumažinami 20 - 30proc., kad būtų išvengta kūno svorio padidėjimo (Belsito et
al., 2009). Vienas tyrimas įrodė, kad po kastracijos praėjus 8 savaitėms, katės
turi didžiausią apetitą (Vester et al., 2009).
II tipo diabetas. Daugelio gyvūnų rūšių cukriniam diabetui atsirasti
vienas iš rizikos faktorių yra nutukimas, tačiau insulino atsparumas dėl
nutukimo ypač dažna diabeto priežastis katėms. Svorio sumažinimas gali žymiai
padidinti insulino jautrumą ir todėl sumažinamos išorinės insulino injekcijų
dozės. Retkarčiais insulino injekcijos nutraukiamos po sėkmingo svorio
sumažinimo (Case etal., 2011).
Diabetas
paprastai pasireiškia vyresnėms katėms, o tai reiškia, kad patofiziologiniams mechanizmams,
kurie dalyvauja diabeto progrese dėl nutukimo, gali prireikti nemažai laiko,
kad jie išsivystytų. Akivaizdu, kad ne visos nutukusios katės suserga diabetu,
panašiai, kaip ir kitų rūšių, genų, aplinkos ir metabolizmo faktoriai gali
daryti svarbią įtaką ilgalaikio nutukimo problemai (Hoenig 2012).
Gydymas ir prevencija
Sėkmingas
gyvūnų nutukimo gydymas prasideda nuo problemos atpažinimo. Labai svarbu
nustatyti nutukimo priežastį, kad būtų galima ją pašalinti arba jos išvengti. Kichuki
et al. (2010) tyrė kačių šeimininkų įgūdžius šerti savo auginamas kates.
Paaiškėjo, kad dauguma iš 139 šeiminkų tikėjo, jog katės pačios reguliuoja savo
suvartojamo pašaro kiekį, todėl prie galimų nutukimo priežasčių šėrimo įpročių
priskirti nenorėjo. Jaunesnių, nei 60 metų šeiminkų katės dažniausiai buvo
normalaus kūno sudėjimo, tuo tarpu, katės, kurių šeimininkai buvo vyresni – turėjo
antsvorio ar buvo nutukę. Tai įrodo, kad jaunesni šeimininkai yra labiau linkę
domėtis savo augintinio šėrimo instrukcijomis, nei vyresni žmonės. Pasak A.
Kikuchi et al. (2010) vyrai dažniau lepina kates skanėstais, nei moterys. Tyrimais
įrodyta, kad šeiminkai skirtingai reaguoja į katės rodomą dėmesį. Tai taip pat
įtakoja augintinio sveikatos būklę. Normalaus sudėjimo kačių šeimininkai skiria
papildomo laiko žaidimams su kate, tuo tarpu anstvorio turinčių kačių šeiminkai
mieliau katę lepindavo papildomu ėdesiu ar skanėstu (Kienzle at all., 2006). Manoma, kad kai kurie
šeiminkai papildomą šėrimą naudoja kaip priemonę bendrauti su kate (Kienzle at
all., 2006).
Kadangi nutukimo
sukeltas rezistentiškumas insulinui yra iš dalies grįžtamas procesas, katės
svorio sumažinamas yra labai svarbus. Net nežymus svorio netekimas paspartina
medžiagų apykaitą ir palengvina kontrolę. Svorio kontrolė privalo būti
atliekama apdairiai, nes katė gali prarasti ne daugiau nei vidutiniškai 1– 2
proc. svorio per savaitę, kadangi krentant katės svoriui, insulino poreikis
tikriausiai taip pat sumažės (Rios, Ward, 2008). Daugelis ėdalų, parduodamų prekybos centruose, turi didelį angliavandenių
kiekį. Todėl yra labai svarbus tinkamo ėdalo parinkimas, kurį ėsdama katė svorį
numestų palaipsniui, be streso ir neigiamų pasekmių (Hall et al., 2009).
Šių metų
rugsėjo mėnesį buvo atrinkti devyni vienodo amžiaus, mišrūnai, kastruoti
katinai sergantys diabetu. Katinai atrinkti panašaus amžiaus (7-9 metai), visi
katinai buvo laikomi namuose, daugiau augintinių nebuvo laikoma. Visų tiriamų
katinų kūno masės indeksas viršijo normą (KMI 4-5), šeriami pagal sauso ėdesio
gamintojų rekomendacijas. Kapiliarinis kraujas buvo imamas ir matuojams cukraus
kiekis jame kartą per dieną visada tuo pačiu metu (apie 8 valandą ryte, ėdesio
negavusiam gyvūnui).
1 pav. Cukraus kiekio kitimas kraujyje naudojant
skirtingus pašarus (norma iki 9 mmol/l)
Vertinant
katino krauje nustatytą cukraus kiekį pastebime, kad tyrimo pradžioje cukraus
kiekis kraujyje buvo apie 20,7±1,5 mmol/l. Tačiau jau po pirmosios savaitės
naudojimo skirtingų pašarų skirtų diabetu sergantčioms katėms pastebime, kad 7
– ają tyrimo dieną x1 pašarą ėsusio katino kraujyje nustatytas cukraus kiekis
buvo 25,1±4,18 mmol/l, o naudojant Sanimed pašarą cukraus kiekis kraujyje buvo
12,3±4,18 mmol/l. Nuo 8 – osios tyrimo dienos iki 16 dienos pastebimas didelis
cukraus svyravimas kraujyje to katino kuris naudojo x2 pašarą. Cukraus kiekis
svyravo nuo 8,4±2,45 mmol/l iki 28,1±3,4 mmol/l.
Iš diagramos
taip pat galima pastebėti, kad cukraus kiekis kraujo mėginyje ženkliai svyravo
ir naudojant x1 pašarą jei 9 – ąją tyrimo dieną cukraus kiekis kraujyje buvo
24,4±3,17 mmol/l, 11 – ąją dieną cukraus kiekis nukrito iki 5,4± 2,56 mmol/l,
tai 13 – ąją tyrimo dieną kiekis vėl padidėjo iki 27,6±2,96 mmol/l. Tai rodo,
kad naudojamas pašaras cukraus kieki kraujyje keitė nevienodai.
Analizuojant
tyrimo rezultatus gautus nuo 16 – os dienos iki 22 dienos pastebime, kad
cukraus kiekis X1 pašarą vartojusio katino padidėjo daugiau kaip 5 kartus nuo
5,2±2,54 mmol/l iki 29,2±5,6 mmol/l, o cukraus kiekis X2 pašarą vartojusio
katino padidėjo daugiau kaip 4 kartus nuo 5,2±2,54 mmol/l iki 18,3 mmol/l. O
naudojant Sanimed pašarą cukraus kiekis mažėjo nuo 15,7±3,5 mmol/l iki
18,3±3,66 mmol/l.
Tyrimo
pabaigoje t.y. po 30 dienų vertinant cukraus kiekį tiriamųjų katinų kraujyje
pastebejome tai, kad naudojant X1 pašarą cukraus kiekis buvo 23,6±2,4 mmol/l,
X2 cukraus kiekis buvo 19,6±3,4 mmol/l, o Sanimed cukraus kiekis buvo 11,4±1,4
mmol/l.
Apibendrinant
diagramos duomenis galima pasakyti, kad nuo tyrimo pradžios cukraus kiekis
kraujyje naudojant X1 pašarą padidėjo nuo 19,4±2,4 mmol/l iki 23,6±1,5 mmol/l
tai rodo, kad pašaras nebuvo veiksmingas. Naudojant X2 pašarą cukraus kiekis
kraujyje sumažėjo nuo 20,3±0,8 mmol/l iki 19,6±1,8 mmol/l, tai rodo, kad
pašaras nebuvo pakankamai tinkamas katinui. Vertinant Sanimed pašarą pastebimas
mažėjimas tyrimo pradžioje cukraus kiekis kraujyje buvo 22,4±0,88 mmol/l, o
tyrimo pabaigoje kiekis buvo 11,4±0,3 mmol/l, tai rodo, kad pašaras buvo
tinkamas katei kuri sirgo diabetu.
Naudota
literatūra:
1.
Aleknaitė D.
Kačių cukrinio diabeto klinikinių požymių analizė, diagnostika ir
gydymas//Magistro darbas Kaunas, 2013.P.8 – 24.
2.
Alexander L.
G., Salt C., Thomas G., Butterwick R. Effects of neutering on food intake,body
weight and body composition in growing female kittens. British Journal of
Nutrition.2011. Vol. 106. S19-S23.
3.
Belsito
K. R., Vester B. M., Keel T., Graves T. K., Swanson K. S. Impact of
ovariohysterectomy and food intake on body composition, physical activity, and
adiposegene expression in cats. Journal of Animal Science. 2009. Vol. 87. P.
594-602.
4.
Colliard L.,
Paragon B. M.,
Lemuet B., Benet
J. J., Blanchard
G. Prevalence and
risk factors of obesity
in an urban
population of healthy
cats. Journal of
Feline Medicine and Surgery. 2009. Vol. 11. P. 135-140.
5.
Case L. P.,
Hayek M. G., Daristotle L, Raasch M. F. Canine and Feline nutrition. A resource
for companion animal professionals. 3rd edition. Missouri. Mosby Elsevier.
2011.P. 313-336.
6.
Colliard L.,
Paragon B. M., Lemuet B., Benet J. J., Blanchard G. Prevalence and risk factors
of obesity in an urban populati on of healthy cats. Journal of Feline Medicine
and Surgery. 2009. Vol. 11. P. 135-140.
7.
Courcier E.
A., Mellor D. J., Pendlebury E., Evans C., Yam P. S. An investigation into the
epidemiology of feline obesity in Great Britain: results of a cross - sectional
study of 47 companion animal practices. The Veterinary Record. 2012. Vol. 171.
P. 560 – 564.
8.
German A. J.
The Growing problem of obesity in dogs and cats. The Journal of Nutrition. 2006.
Vol. 136. P. 1940-1946.
9.
Hall T. D.,
Mahony O., Rozanski E. A, Freeman L. M.Effects of diet on glucose control in
cats with diabetes mellitus treated with twice daily insulin glargine. J.
Feline Med. Surg. 2009. N. 11. P. 125 – 130.
10.
Hoenig M.Comparative aspects
of diabetes mellitus
in dogs and
cats. Molecular and Cellular
Endocrinology. 2002. Vol. 197. P. 221-229.
11.